Cannabis sativa yra vienas seniausių pasaulyje kultūrinių augalų (Russo, 2007). Nors pirmieji rašytiniai įrašai apie kanapių vartojimą žmonėms datuojami VI amžiuje prieš Kristų, esami įrodymai rodo, kad jis buvo pradėtas naudoti Europoje ir Rytų Azijoje ankstyvajame holoceno. Daugelis XIX amžiaus praktikų kanapėms priskyrė gydomųjų savybių po to, kai narkotikas pateko į Europą kolonijinės ekspansijos į Afriką ir Aziją laikotarpiu.
Pavyzdžiui, Williamas B. O’Shaughnessy, airių gydytojas, dirbantis Kalkutos medicinos koledže ir ligoninėje, pirmą kartą pristatė kanapes (indiškas kanapes) Vakarų medicinai kaip stabligės ir kitų traukulių ligų gydymą (O’Shaughnessy, 1840). Maždaug tuo pačiu metu prancūzų gydytojas Jeanas-Jacques’as Moreau de Toursas eksperimentavo su kanapių preparatų naudojimu psichikos sutrikimams gydyti (Moreau de Tours, 1845). Netrukus po to, 1851 m., kanapės buvo įtrauktos į 3-ąjį Jungtinių Valstijų farmakopėjos (USP) leidimą.
Vėlesnėse USP peržiūrose buvo išsamiai aprašyta, kaip paruošti džiovintų kanapių gėlių ekstraktus ir tinktūras, kurios būtų naudojamos kaip analgetikas, migdomasis ir prieštraukulinis (Russo, 2007; JAV farmakopėjos konvencija, 1916). Augantis susirūpinimas dėl kanapių lėmė, kad XX a. pradžioje keliose valstijose kanapės buvo uždraustos, o 1937 m., priėmus Marihuanos mokesčių įstatymą, federalinis narkotikų draudimas. Reaguodama į šiuos susirūpinimą, 1942 m. Amerikos medicinos asociacija pašalino kanapes iš 12-ojo JAV farmakopėjos leidimo (IOM, 1999).
